Tapusi socialinių mokslų daktare ji svajojo dėstyti studentams, tačiau vieną dieną supratusi, kad vietoj kūrybos ir pokyčio ji pamažu tampa biurokratinio aparato sraigteliu, viską paliko ir ėmėsi portretų fotografijos. Ne tik fotoaparato akis, bet ir jos pačios širdis atskleidžia žmonių baimes, sužeistumą, kompleksus, savivertės niuansus.Apie nepaprastą gebėjimą mylėti netobulus žmones su fotografe Žaneta Paunksne – laidoje.Ved. Viktorija Urbonaitė