Ji užsispyrusiai tiki, kad gerumas dauginasi, ir kad žmogui galima padėti tik tada, kai jis pats to nori. Ji kantriai ir ištikimai lanko nusikaltusius jaunuolius kalėjime, rūpinasi likimo išbandymus patiriančiais žmonėmis, yra įkūrusi namus tiems, kurie neturi kur gyventi. Jos pagalbos prašo žmonės, išėję į laisvę, iš benamių prieglaudų, patyrę traumas, priklausomybes, smurtą ar asmeninį bankrotą.Jos kasdienybėje – mažai romantikos, bet daug tikro, rupaus gyvenimo. Ji ne kartą matė ne tik žmonių tamsą, bet ir radikalų pokytį – veržimąsi gyventi švariai, šviesiai, prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą.Nepagražintas, tiesus ir atviras pokalbis su organizacijos „Gerumo rankos“ vadove Alvija Dabregienė – laidoje.Ved. Viktorija Urbonaitė